Po daugiau kaip mėnesio pertraukos, trečiadienio rytą vėl įvyko popiežiaus bendroji audiencija. Pauliaus VI audiencijų salėje Vatikane sutikęs kelis tūkstančius piligrimų, popiežius tęsė birželio pabaigoje nutrūkusį katechezių ciklą apie krikščioniškąją viltį. Šį kartą Pranciškus kalbėjo apie krikštą – „duris“, pro kurias įžengiame į viltį.
Pirmiausia popiežius priminė, kad krikščionybės istorijoje buvo metas kai visi bažnyčių pastatai buvo orientuoti į rytus. Buvo įžengiama į bažnyčią iš vakarų pusės ir einama nava link rytų. Šia kosmine simbolika buvo išreiškiamas senojo žmogaus nuopuolis ir jo atgimimas krikšto sakramente, tapimas nauju žmogumi. Pagal senas krikšto apeigas, katechumenai dalį tikėjimo išpažinimo ištardavo atsisukę į vakarus. Jiems žiūrint į vakarų pusę, buvo klausiama: „Ar atsižadate piktosios dvasios, visų jos vilionių ir darbų?“ Būsimi krikščionys atsakydavo: „Atsižadu“. Paskui jie atsigręždavo į rytus, ir tuomet jų buvo klausiama: „Ar tikite Dievą Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią?“ Jie atsakydavo: „Tikiu“. Šiandien apeigos paprastesnės, tačiau išliko tikėjimo išpažinimas. Taip pat išliko nepažeista ir jų prasmė. Ką gi reiškia būti krikščionimis? Reiškia – žiūrėti į šviesą, išpažinti tikėjimą šviesoje, net jei pasaulį gaubia sutemos.
Krikščionys negali išvengti sutemų – nei išorinių, nei vidinių. Jie gyvena pasaulyje, tačiau per Krikštą gautos Kristaus malonės dėka, jie yra žmonės turintys „kryptį“ – jie tiki ne sutemomis, bet dienos šviesa; jie nepasiduoda nakčiai, bet laukia aušros; jie nesileidžia mirties nugalimi, bet trokšta prisikėlimo; jie nenusilenkia blogiui, nes visur meto neribotas gėrio galimybes. Tai mūsų krikščioniška viltis, - sakė Pranciškus. Tai Jėzaus šviesa, tai išganymas, kurį Jėzus mums atnešė, išvaduodamas mus iš tamsos.
Mes tikime Dievą Tėvą ir tai yra šviesa! Mes nesame našlaičiai, turime Tėvą ir mūsų Tėvas yra Dievas. Mes tikime Jėzų, kuris apsigyveno tarp mūsų, kuris keliavo mūsų gyvenimo keliais, kuris tapo kenčiančių ir labiausiai pažeidžiamų žmonių bičiulis. Tai yra šviesa! Mes tikime Šventąją Dvasią, kuri be paliovos veikia žmonijos ir pasaulio labui, padeda įveikti net pačius didžiausius pasaulio skaudulius. Tai yra viltis, su kuria keliamės kiekvieną rytą! Tikime, kad visi jausmai, kad kiekviena bičiulystė, kiekvienas geras troškimas, kiekviena meilė, net pati mažiausia ir nepastebima, pasieks savo pilnatvę Dieve. Tai yra jėga, kuri mus skatina su entuziazmu pradėti kiekvieną naują mūsų gyvenimo dieną! Tokia yra mūsų viltis, - sakė Pranciškus. Mes gyvename viltimi ir gyvename šviesoje – Dievo Tėvo šviesoje, mūsų Išganytojo Jėzaus šviesoje ir šventosios Dvasios šviesoje – ji mums padeda eiti pirmyn per gyvenimą.
Toliau bendrosios audiencijos katechezėje popiežius paminėjo ir kitą su šviesos simboliu susijusį krikšto liturgijos elementą – žvakės įteikimą. Apeigų pabaigoje, tėvams - jei krikštijamas kūdikis, arba pačiam krikštijamam – jei jis suaugęs, įteikiama žvakė, uždegta nuo velykinės žvakės, tai yra nuo tos žvakės, kuri Velykų naktį įnešama į visiškai tamsią bažnyčią simbolizuoja Jėzaus prisikėlimą, nuo tos žvakės, nuo kurios tikintieji uždega savo žvakes ir perduoda liepsną šalia stovintiems kitiems žmonėms ir šis gesta tampa Jėzaus prisikėlimo šviesos pasklidimo po visų krikščionių gyvenimus ženklu. Bažnyčios gyvenimas – leiskite man pavartoti stiprų žodį, – sakė Pranciškus, – Bažnyčios gyvenimas – tai užsikrėtimas šviesa. Kuo daugiau Jėzaus šviesos yra krikščionyse, tuo daugiau jos yra Bažnyčioje, tuo gyvesnė Bažnyčia. Bažnyčios gyvenimas tai užsikrėtimas šviesa.
Pats gražiausias raginimas, kuriuo galime kreiptis vieni į kitus, tai raginimas visada atsiminti savo krikštą. Norėčiau jūs paklausti, - sakė Pranciškus, - kas iš jūsų atsimenate savo krikšto datą? Neatsakykite, kad kam nors nebūtų gėda! Pagalvokite... „Aš neatsimenu“. Gerai, tebūnie tau šios dienos namų darbas – grįžęs namo paklusk savo mamą, tėtį, tetą, dėdę, močiutę, senelį: „kokia mano krikšto data?“ Neužmiškite! Šitaip šiandien išmoksite atsiminti savo krikšto datą, kuri yra atgimimo data, šviesos data, diena, kai užsikrėtėte Kristaus šviesa. Namų darbas – sužinoti savo krikšto datą.
Mes esame gimę du kartus: pirmą kartą – biologiniam gyvenimui: antrą kartą – susitikę su Kristumi prie krikštyklos. Ten mes mirėme mirčiai, kad gyventume šiame pasaulyje kaip Dievo vaikai. Tapome žmonėmis nauju, neįsivaizduojamu būdu. Štai dėl ko visi turime skleisti Krizmos aliejaus kvapą, kuriuo buvome paženklinti Krikšto dieną. Mumyse gyvena ir veikia Jėzaus Dvasia. Jis yra pirmagimis tarp daugelio brolių, tarp tų, kurie priešinasi tamsos ir mirties neišvengiamybei.
Kokia malonė kai krikščionys yra „kristo-forai“, tai yra Jėzaus nešėjai į pasaulį! Kai neša Kristų ypač tiems kas gedi, ką slegia neviltis, kas skendi neapykantos sutemose. Tai suprantame iš daugybės mažų dalykų: iš šviesos krikščionio akyse, iš ramybės, kurios nesudrumsčia net ir sunkiausios gyvenimo dienos, iš noro mylėti vis iš naujo, net ir po daugybės nusivylimų. Kai ateityje bus rašoma mūsų istorija, kas bus apie mus sakoma? Kad sugebėjome gyventi viltimi ar kad buvome uždengę savo šviesą? Jei būsime ištikimi savo krikštui, skleisime vilties šviesą, nes krikštas yra vilties, Dievo vilties pradžia, ir sugebėsime perduoti būsimoms kartoms gyvenimo prasmę.
Baigęs katechezę, popiežius dar kartą priminė užduotą namų darbą – sužinoti savo krikšto datą. (Vatikano radijas)
